Kaip elgtis jų tėveliams, kad ligos kamuojamas vaikas nesijaustų nuskriaustas, bet ir nesielgtų kaip agresorius?
Vaikas serga diabetu
Diabetu sergančiam vaikui tenka laikytis griežtos dietos. Jam reguliariai daromos injekcijos. Toks vaikas linkęs savęs gailėtis, pasakoti apie savo išgyvenimus, bet retai domisi, ką jaučia ir išgyvena jo draugai, artimieji. Tėvams jis linkęs priekaištauti už tai, kad ryžosi turėti vaikų, žinodami, jog jie gali paveldėti šią ligą.
Tačiau tėvai neturi jaustis dėl to kalti, o juo labiau “prisipažinti” vaikui tokie esą ir kartu apgailestauti. Jie privalo tik rūpintis savo vaiku ir pildyti visus gydytojų nurodymus, kad mažylis kuo geriau jaustųsi. Be to, jie turi įteigti savo atžalai, kad ir sirgdamas diabetu jis gali bendrauti su kitais vaikais, mokytis, keliauti, pasiekti visus savo užsibrėžtus tikslus. Žodžiu, jis yra visavertis žmogus, kaip ir visi kiti.
Vaiką kamuoja odos liga
Odos ligų, pavyzdžiui, psoriazės ar neurodermito, kamuojami vaikai jaučiasi ne tokie kaip kiti. Nuolat krimsdamiesi dėl savo išvaizdos ir jos gėdindamiesi, jie neleidžia sau pasveikti, nes dėl nervinės įtampos liga linkusi paūmėti. Tokie vaikai domisi medicinine literatūra, ieško straipsnių apie savo ligą, žino apie įvairius jos gydymo būdus, neretai gana efektyvius, bet vis tiek yra nusiteikę pesimistiškai ir nieko gero nesitiki.
Tėvams nederėtų dejuoti kartu su vaiku: “koks neteisingas likimas”, “kokia bloga ekologija”. Jie turėti stengtis įkvėpti vaikui optimizmo, aiškindami, kad kiekvienas žmogus turi savo problemų, kurias stengiasi įveikti, kad nereikia nuolat galvoti apie savo ligą. Reikia džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais, juolab kad tai padeda nuslopinti ligos simptomus.
Vaiką “smaugia” astma
Astma sergantys mažyliai paprastai mėgsta bendrauti, būti dėmesio centre. Nepaisant to, jų psichologinis amžius paprastai atsilieka nuo biologinio 2-3 metais. Šie vaikai labai emocingi, greitai susijaudina, o susijaudinę pradeda dusti. Ilgainiui jie išmoksta gudrauti. Siekdami tam tikrų tikslų, jie tyčia sukelia dusulio priepuolį arba nesistengia jo nuslopinti. “Jeigu ne dusulio priepuolis, tėveliai dar nebūtų nupirkę dviračio”, – prisipažino draugui vienas astma sergantis berniukas.
Tėvai turi išsiaiškinti, kas jų vaikui sukelia dusulio priepuolius, ir stengtis nuo jų apsaugoti. Jie turi išmokyti vaiką nuslopinti dusulį, parodyti, kaip naudoti inhaliatorių. Tačiau jiems taip pat derėtų išmokti atskirti tikrą dusulio priepuolį nuo simuliuojamo, kad vaikas negalėtų manipuliuoti savo liga siekdamas savo tikslų. Žinodami, kad mažylis apsimeta dūstąs, tėvai turėtų atitinkamai reaguoti ir jokiu būdu nepulti pildyti jo reikalavimų.
Vaikas serga atramos-judamojo aparato liga
Tokia liga sergantys vaikai linkę nuolat analizuoti ir lyginti, kuo jie skiriasi nuo sveikų vaikų. Krimsdamiesi dėl savo negalios, jie kaltina gydytojus, tėvus. Supykę gali elgtis agresyviai. Šie vaikai nenoriai bendrauja su aplinkiniais. Juos kamuoja erdvinis nerimas, pasireiškiantis dėl judėjimo ypatumų. Šie vaikai egocentriški, įpratę naudotis savo tėvų paslaugomis: ilgainiui pradeda juos laikyti kone tarnais, privalančiais išpildyti kiekvieną įgeidį.
Tėvai turi skatinti vaiką bendrauti su kitais vaikais ir jam padėti. Kad būtų paprasčiau mokytis ir bendrauti, reikėtų nupirkti kompiuterį. Be to, jie turi padėti vaikui įsisąmoninti, kad jis toks pats žmogus, kaip ir visi kiti: gali mokytis, siekti karjeros, panaudoti savo talentus. Be abejo, tėvai turi padėti savo vaikui. Bet jie turi mokyti ir savarankiškumo bei ugdyti pasitikėjimą savimi.
Vaiką vargina lėtinis gastritas arba kolitas
Gastritu arba kolitu sergantys vaikai labai jautrūs, inertiški, kaprizingi, verksmingi ir baimingi. Jie nuolat skundžiasi ir nerimauja. Prisiskaitę apie savo ligą, jie tikisi pačių blogiausių pasekmių. Dėl savo problemų jie linkę kaltinti visą pasaulį, bet savo pyktį dažniausiai išlieja ant artimiausių žmonių, kurie jais rūpinasi – vedžioja pas gydytojus, “verčia” vartoti vaistus ir laikytis dietos.
Tėvai turi slėpti nuo vaiko susirūpinimą jo sveikata. Jie turi visada atrodyti linksmi, optimistiški ir stengtis įkvėpti optimizmo ligoniui: svarbu įtikinti, kad savijauta priklauso nuo jo paties, kad laikydamasis dietos ir vartodamas vaistus jis gali sušvelninti ligos simptomus, o vėliau išvengti jos paūmėjimo, kad niekada negalima prarasti vilties visiškai pasveikti – optimizmas ir tikėjimas kartais daro stebuklus.