Senasis Testamentas, ypač Hiobo knyga, yra tikras medicininės meteorologijos lobynas. Graikų filosofai buvo ir gamtos tyrinėtojai. Jie nagrinėjo orą ir jo įtaką žmogui. Maždaug tuo pat metu Graikijoje buvo įrengtos meteorologinės apžvalgos aikštelės kalnuose. Kaupiami duomenys apie orus pravertė laivininkystei.

Garsiausias antikos gydytojas Hipokratas rašė, kad oras gali sukelti ligą. Garsi graikų filosofo Aristotelio “Meteorologija”. Joje aiškinama, kad viskas, kas žemiška, sudaryta iš keturių elementų - ugnies, oro, vandens, žemės, ir pateikiama meteorologinių žinių.

Romėnai, mokėję nepaprastai sumaniai pasinaudoti graikų tyrinėjimų rezultatais, apibendrino jų medicininės meteorologijos žinias ir pritaikė jas praktikoje. Ir kitos tautos - egiptiečiai, arabai, vėliau ir škotai - savitai tyrinėjusios gamtą, pasekė romėnais.

Vėlesnių šimtmečių genijai oro ir klimato tyrinėjimams skyrė daug dėmesio. Daugiau kaip prieš pusantro šimto metų gamtininkas A.Humboltas, apibūdindamas klimatą, teigė, jog žmogų veikia ir dirgina visi atmosferos pokyčiai: oro temperatūra, drėgnumas, slėgio pokyčiai, vėjas, atmosferos švarumas arba jos užterštumas, net įprastas dangaus skaidrumas ir aiškumas.

Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad su oru dažniausiai siejasi vis tie patys negalavimai: galvos skausmas, miego ir kraujotakos sutrikimai, reumatiniai skausmai, nemalonūs jutimai randų ir kaulų lūžių vietose ir t.t. Iš visų veiksnių, kurie labiausiai lemia jautrumo orams stiprumą ir eigą, svarbiausias yra žmogaus amžius. Mokslininkai teigia, kad net kūdikiai ir maži vaikai reaguoja į meteorologinius dirgiklius. Amžiaus įtaka jautrumui orams priklauso nuo konkrečių simptomų. Senyvo amžiaus žmonės keičiantis orams dažnai būna išglebę, užmaršūs, išsekę, nervingi, blogos nuotaikos, anksti prabunda rytą, jiems sutrinka širdies ir kraujagyslių sistemos veikla (mirga akyse, svaigsta galva, smarkiau plaka širdis, sutrinka kvėpavimas). Liaudies patarlės byloja: “Seni kaulai nuspėja orus”, “Žilas plaukas - geriausias barometras”. Tiek moteris, tiek mergaites orai veikia labiau. Jos skundžiasi nepagrįsta baime, liūdesiu, kraujotakos sutrikimais (mirgėjimu akyse ir svaiguliu), net dusuliu.

Garsus italų psichiatras Lombrosas surašė garsius menininkus, politikus, mokslininkus, kurių kūryba, įkvėpimas ir darbingumas priklausė nuo meteorologinio poveikio, metų laikų ir mėnesių. Tarp jų buvo tokios garsios asmenybės, kaip: Baironas, Dantė, Leonardas da Vinčis, Mocartas, Napoleonas, Volteras, Ruso ir kiti. Rašoma, kad J.V.Gėtė ne tik labai kentėjo dėl meteolabilumo, bet ir visokiais būdais stengėsi jį įveikti. Jis stebėjo save ir užrašė, kad geriau dirbti tada, kai slėgis esti aukštas. Gėtė parašė “Meteorologijos įvadą”. Iš savų stebėjimų jis susidarė nuomonę, kad būtent subtilūs žmonės labiausiai kenčia nuo oro permainų. Norint įveikti jautrumą orams, reikia derinti fizinį ir psichinį darbą.

Mokslininkai teigia, kad tam, kuris nėra praradęs dvasinės ir fizinės pusiausvyros, joks oras nepakenks.

Oras ir klimatas veikia žmoniją nuo jos egzistavimo pradžios. Anksčiau į tai buvo žiūrima fatališkai. Kartais orui būdavo skiriama net dieviška galybė. Vėliau imta blaiviau skirti priežastis nuo padarinių, o patirtį užrašyti liaudies priežodžiais ir patarlėmis. Buvo nustatyta ir daug realių veiksnių: oro temperatūra, slėgis, drėgnumas, debesuotumas, saulės šviesa, vėjo kryptis ir stiprumas.

Filosofas F.Nyčė, vienas iš garsiausių meteolabilių žmonių, spėjo, kad atmosferos elektra yra jo meteolabilumo kaltininkė. 1893 m. buvo užregistruoti ilgi elektromagnetiniai atmosferos trikdžiai (atmosferinės, arba sferinės, radijo bangos). Juos kasdien ilgųjų radijo bangų klausytojai girdi kaip traškesį.

Mokslininkai pastebėjo, kad patalpoje sukurtas tam tikro dažnio dirbtinis elektros laukas pagerina mokinių ir įstaigų darbuotojų intelektualinį darbingumą, pastabumą, atidumą.